Šiame vertime gali nebūti pakeitimų, padarytų nuo 2021-07-11 ir esančių originale anglų kalba.

Jums reikėtų pažiūrėti tuos pakeitimus. Šio straipsnio vertimų palaikymo informaciją prašome pamatykite Vertimų PERSKAITYKITEMANE.

Kodėl programinė įranga turėtų niekam nepriklausyti

pagal Richard Stallman

Skaitmeninė informacinė technologija padeda pasauliui palengvindama informacijos kopijavimą ir modifikavimą. Kompiuteriais mums visiems pažadama tai palengvinti.

Ne visi nori, kad tai būtų lengviau. Autorių teisių sistema programinės įrangos programoms suteikiami „savininkai“, dauguma iš kurių siekia tos programinės įrangos potencialią naudą likusiai visuomenei sulaikyti. Jie norėtų būti vieninteliais, kurie gali kopijuoti ir modifikuoti programinę įrangą, kurią mes naudojame.

Ta autorių teisių sistema užaugo kartu su spausdinimu – masinės gamybos kopijavimo technologija. Autorių teisės šiai technologijai labai tinka, nes jos suvaržė užsiimančius tik masiniu kopijavimu. Jos neatėmė knygų skaitytojų laisvės. Paprastas skaitytojas, kuris neturėjo nuosavo spausdinimo preso, galėjo knygas kopijuotis tik su parkeriu ir rašalu ir tik keli skaitytojai dėl to buvo paduoti į teismą.

Skaitmeninė technologija yra lankstesnė, nei spausdinimo presas: kai informacija turi skaitmeninę formą, jūs galite ją lengvai nukopijuoti, kad pasidalintumėte su kitais. Būtent šis lankstumas labai blogai tinka tokiai sistemai kaip autorių teisės. Tai ir yra priežastis dėl kurios vis sparčiau bjaurėja ir griežtėja priemonės, dabar naudojamos užtikrinti programinės įrangos autorių teisių privalomąjį laikymąsi. Apsvarstykite šias keturias Programinės įrangos leidėjų asociacijos (SPA) praktikas:

Visos keturios praktikos primena tas, naudotas buvusioje Sovietų sąjungoje, kai kiekvienai kopijavimo mašinai buvo priskirtas sargas, kad išvengti uždrausto kopijavimo ir kai asmenys turėjo informaciją kopijuoti slaptai ir perduoti iš rankų į rankas kaip pogrindinę spaudą. Žinoma, yra skirtumas: informacijos kontrolės motyvas Sovietų sąjungoje buvo politinis; JAV motyvas yra pelnas. Tačiau mus veikia veiksmai, o ne motyvas. Bet koks bandymas užblokuoti pasidalinimą informacija, nesvarbu kodėl, veda prie tų pačių metodų ir tokiu pačiu šiurkštumu.

Siekdami gauti galią valdyti tai, kaip mes naudojame informaciją, savininkai pateikia kelių tipų argumentus:

Ko reikia visuomenei? Jai reikia informacijos, kuri yra jos piliečiams tikrai prieinama – pavyzdžiui, programų, kurias žmonės gali skaityti, taisyti, pritaikyti ir gerinti, o ne tik valdyti. Bet ką programinės įrangos savininkai įprastai pateikia, tai juodą dėžę, kurios mes negalime išstudijuoti ar pakeisti.

Visuomenei taip pat reikia laisvės. Kai programa turi savininką, naudotojai praranda laisvę valdyti jų pačių gyvenimų dalį.

Ir, visų svarbiausia, visuomenė savo piliečiuose turi paskatinti savanoriško bendradarbiavimo dvasią. Kai programinės įrangos savininkai sako mums, kad natūraliu būdu padėti savo kaimynams yra „piratavimas“, jie teršia mūsų visuomenės pilietinę dvasią.

Štai kodėl mes sakome, kad laisva programinė įranga yra laisvės, o ne kainos reikalas.

Ekonominis argumentas savininkams yra klaidingas, bet ekonominė problema yra tikra. Kai kurie žmonės rašo naudingą programinę įrangą dėl jos rašymo malonumo arba dėl susižavėjimo ir meilės; bet jei mes norime daugiau programinės įrangos, nei tie žmonės parašo, mums reikia surinkti lėšų.

Nuo 1980–1990 m. laikotarpio, laisvos programinės įrangos autoriai išbandė įvairius finansavimo suradimo būdus, turėjo kažkiek sėkmės. Nėra reikalo padaryti kažką turtingu; įprastos pajamos yra pakankama paskata daugelio darbų, kurie sukelia mažesnį pasitenkinimą nei programavimas, padarymui.

Daugelį metų, kol draugijos dėka tapo nebebūtina, aš gyvenau iš specifinių laisvos programinės įrangos, kurią pats parašiau, papildymų. Kiekvienas papildymas buvo pridedamas prie standartinės išleidimo versijos ir todėl galiausiai tapo pasiekiamas bendrai visuomenei. Klientai man mokėjo, kad aš dirbčiau prie papildymų, kurių jie pageidavo, o ne prie ypatybių, kurias kitu atveju aš būčiau laikęs prioritetinėmis.

Kai kurie laisvos programinės įrangos autoriai uždirba parduodami paramos paslaugas. 1994 m., Cygnus parama, turinti apie 50 darbuotojų, apskaičiavo, kad apie 15 procentų jos darbuotojų veiklos sudarė laisvos programinės įrangos kūrimas – verti pagarbos procentai kaip programinės įrangos kompanijai.

1990–2000 m. laikotarpio pradžioje, kompanijos, į kurias įėjo Intel, Motorola, Texas Instruments ir Analog Devices, susijungė, siekdamos finansuoti GNU C kompiliatoriaus kūrimo tęsimą. Didžiąją dalį GCC kūrimo vis dar atlieka apmokami programuotojai. Tą patį dešimtmetį, GNU kompiliatorius Ada kalbai buvo finansuojamas JAV karinių oro pajėgų ir nuo to laiko specialiai šiam tikslui sukurtos kompanijos.

Laisvos programinės įrangos judėjimas vis dar yra mažas, bet JAV klausytojų-remiamo radijo pavyzdys parodo jog yra įmanoma paremti didelės apimties veiklą neverčiant kiekvieno naudotojo mokėti.

Šiandien, kaip kompiuterio naudotojas, jūs galite susivokti, kad naudojate nuosavybinę programą. Jei jūsų draugas prašo padaryti kopiją, būtų neteisinga atsisakyti. Bendradarbiavimas yra svarbesnis nei autorių teisės. Tačiau pogrindinis, sandėliuke bendradarbiavimas nekuria geros visuomenės. Asmuo turėtų siekti gyventi aukštos moralės gyvenimą atvirai su pasididžiavimu ir tai reiškia pasakymą ne nuosavybinei programinei įrangai.

Jūs nusipelnote galėti atvirai ir laisvai bendradarbiauti su kitais žmonėmis, kurie naudoja programinę įrangą. Jūs nusipelnote galėti išmokti kaip ta programinė įranga veikia ir su ja mokyti savo studentus. Jūs nusipelnote galėti pasamdyti jūsų mėgstamą programuotoją ją sutvarkyti, kai ji sugenda.

Jūs nusipelnote laisvos programinės įrangos.

Pastabos

  1. Tie kaltinimai vėliau buvo panaikinti.

Ši esė publikuota Laisva programinė įranga, laisva visuomenė: rinktinės Richard M. Stallman esės.