Kodėl Atviras šaltinis praleidžia Laisvos programinės įrangos esmę

pagal Richard Stallman

Kai mes programinę įrangą vadiname „laisva“, mes turime mintyje, kad ji gerbia naudotojų esmines laisves: laisvę ją leisti, ją išstudijuoti ir pakeisti ir išplatinti jos, pakeistos arba ne, kopijas. Tai laisvės reikalas, ne kainos, taigi, mąstykite apie „kalbos laisvę“, o ne „nemokamą alų“.

Šios laisvės yra gyvybiškai svarbios. Jos yra esminės, ne tik atskiro naudotojo labui, bet visuomenei kaip visumai, nes jomis skatinamas socialinis solidarumas – tai yra, dalinimasis ir bendradarbiavimas. Jos tampa dar svarbesnėmis, kai mūsų kultūros ir gyvenimo veiklos vis labiau skaitmeninės. Skaitmeninių garsų, paveikslų ir žodžių pasaulyje laisva programinė įranga bendrai tampa vis labiau esmine laisvei.

Dešimtys milijonų žmonių visame pasaulyje dabar naudoja laisvą programinę įrangą; kai kurių Indijos ir Ispanijos regionų viešosios mokyklos dabar visus mokinius mokina naudoti laisvą GNU/Linux operacinę sistemą. Tačiau, dauguma šių naudotojų niekada negirdėjo apie etines priežastis dėl kurių mes sukūrėme šią sistemą ir surinkome laisvos programinės įrangos bendruomenę, nes šiomis dienomis apie šią sistemą ir bendruomenę dažniau kalbama kaip apie „atvirą šaltinį“, juos priskiriant prie skirtingos filosofijos, kurioje šios laisvės yra beveik neminimos.

Laisvos programinės įrangos judėjimas nuo 1983 m. vykdo kampaniją už kompiuterio naudotojų laisvę. Mes 1984 m. pradėjome laisvos operacinės sistemos GNU kūrimą, kad mes taip galėtume išvengti nelaisvų operacinių sistemų, kurios atima iš savo naudotojų laisvę. 1980–1990 m. laikotarpiu, mes sukūrėme didžiąją daugumą esminių tos sistemos komponentų ir suprojektavome GNU bendrąją viešąją licenciją (GNU GPL¹), kad juos išleisti pagal ją – licenciją, konkrečiai suprojektuotą apsaugoti visų programos naudotojų laisvę.

Ne visi laisvos programinės įrangos naudotojai ir autoriai pritarė laisvos programinės įrangos judėjimo tikslams. 1998 m., dalis laisvos programinės įrangos bendruomenės atsiskyrė ir pradėjo vykdyti „atviro šaltinio“ kampaniją. Šis terminas iš pradžių buvo pasiūlytas siekiant išvengti galimo nesusipratimo su terminu „laisva programinė įranga“, bet greitai tapo siejamas su filosofinėmis pažiūromis, kurios yra pakankamai skirtingos nuo tų, kurias turi laisvos programinės įrangos judėjimas.

Kai kurie atviro šaltinio palaikytojai manė, kad tas terminas yra „marketingo kampanija už laisvą programinę įrangą“, o tai patiktų verslininkams, pabrėžiant tos programinės įrangos praktines naudas, tuo pačiu neiškeliant teisingumo ir neteisingumo problemų, kurių jie galbūt nenorėtų išgirsti. Kiti palaikytojai tiesiog atmetė laisvos programinės įrangos judėjimo etines ir socialines vertybes. Kokie bebūtų jų požiūriai, kampanijų už atvirą šaltinį metu, jie nei citavo, nei gynė tas vertybes. Terminas „atviras šaltinis“ greitai tapo siejamas su idėjomis ir argumentais, paremtais tiktais praktinėmis vertybėmis, tokiomis kaip galingos, patikimos programinės įrangos kūrimas arba turėjimas. Dauguma tų atviro šaltinio palaikytojų atsirado nuo tada ir jie susidaro tas pačias asociacijas.

Šie du terminai apibūdina beveik tą pačią programinės įrangos kategoriją, bet jie atstovauja požiūrius, paremtus fundamentaliai skirtingomis vertybėmis. Atviras šaltinis yra vystymo metodologija; laisva programinė įranga yra socialinis judėjimas. Laisvos programinės įrangos judėjimui, laisva programinė įranga yra etinis imperatyvas, esminė pagarba naudotojų laisvei. Priešingai, atviro šaltino filosofija nagrinėja problemas kategorijomis kaip programinę įrangą padaryti „geresne“ – tik praktine prasme. Ji sako, kad nelaisva programinė įranga yra prastesnis sprendimas turimai praktinei problemai. Didžiąja dalimi „atviro šaltinio“ diskusijų neteikiama jokio dėmesio teisingumui ir neteisingumui, tik populiarumui ir sėkmei; štai tipinis pavyzdys.

Tačiau, laisvos programinės įrangos judėjimui nelaisva programinė įranga yra socialinė problema ir sprendimas yra nustoti ją naudoti ir pereiti prie laisvos programinės įrangos.

„Laisva programinė įranga.“ „Atviras šaltinis.“ Jei tai yra ta pati programinė įranga (arba beveik tokia) ar yra skirtumas kurį pavadinimą jūs naudojate? Taip, nes skirtingi žodžiai perteikia skirtingas idėjas. Kai laisva programa kokiu nors kitu pavadinimu jums šiandien suteiktų tokią pačią laisvę, ilgalaikės laisvės įkūrimas pirmiausia priklauso nuo žmonių mokymo vertinti laisvę. Jei jūs norite padėti tai padaryti, yra esminga kalbėti apie „laisvą programinę įrangą.“

Mes, esantys laisvos programinės įrangos judėjime, negalvojame apie atviro šaltinio stovyklą kaip apie priešą; priešas yra nuosavybinė (nelaisva) programinė įranga. Bet mes norime, jog žmonės žinotų, kad mes stovime už laisvę, taigi mums nepriimtina kai klaidingai klijuojama atviro šaltinio palaikytojų etiketė.

Praktiniai skirtumai tarp laisvos programinės įrangos ir atviro šaltinio

Praktikoje, atviras šaltinis atstovauja šiek tiek palaidesnius kriterijus, nei tie laisvos programinės įrangos. Kiek mes žinome, visos egzistuojančios, išleistos laisvos programinės įrangos šaltinio kodas būtų kvalifikuojamas kaip atviras šaltinis. Beveik visa atviro šaltinio programinė įranga yra laisva programinė įranga, bet yra išimčių. Pirma, kai kurios atviro šaltinio licencijos yra per daug apribojančios tiek, kad jos nėra kvalifikuojamos kaip laisvos licencijos. Pavyzdžiui, „Open Watcom“ yra nelaisva, nes jos licencija neleidžiama padaryti modifikuotą versiją ir ją naudoti privačiai. Laimei, kelios programos naudoja tokias licencijas.

Antra, ir labiau svarbu praktikoje, daug produktų, turinčių kompiuterius, tikrina savo vykdomųjų programų parašus, kad naudotojus užblokuotų nuo kitų vykdomųjų failų įdiegimo; tik viena privilegijuota kompanija gali sukurti vykdomuosius failus, kurie gali būti tame įrenginyje leidžiami arba gali prieiti prie visų jo galimybių. Mes tokius įrenginius vadiname „tironais“, o ši praktika, pagal vieną produktą (Tivo), kuriame mes šitą pirmą kartą pastebėjome, vadinama „tivonizacija“. Net jei vykdomasis failas yra padarytas iš laisvo šaltinio kodo, naudotojai negali leisti modifikuotų jo versijų, taigi tas vykdomasis failas yra nelaisvas.

Kriterijai atviram šaltiniui šitos problemos neatpažįsta; jais rūpinamasi tik šaltinio kodo licencijavimu. Todėl, šie nemodifikuojami vykdomieji failai, kai yra padaromi iš tokio šaltinio kodo, kaip Linux, kuris yra atviras šaltinis ir laisvas, yra atviro šaltinio, bet ne laisvi. Daug Android produktų turi nelaisvus tivonizuotus Linux vykdomuosius failus.

Dažni „Laisvos programinės įrangos“ ir „Atviro šaltinio“ nesusipratimai

Terminas „laisva programinė įranga“ yra linkęs būti neteisingai interpretuojamas: nesiekta reikšmė – „programinė įranga, kurią galite gauti už nulinę kainą“, tinka šiam terminui lygiai tiek pat, kiek ir siekta reikšmė – „programinė įranga, kuri savo naudotojui suteikia tam tikras laisves“. Mes šią problemą sprendžiame paviešindami laisvos programinės įrangos apibrėžimą ir sakydami „Galvokite apie „kalbos laisvę“, o ne „nemokamą alų““. Tai nėra idealus sprendimas; juo negalima visiškai panaikinti šią problemą. Nedviprasmiškas ir teisingas terminas, jei jis nesukeltų kitų problemų, būtų geresnis.

Deja, visos kitos anglų kalbos alternatyvos turi savo pačių problemas. Mes peržiūrėjome daugelį, kurias žmonės siūlė, bet nei viena yra tiek aiškiai „teisinga“, kad perėjimas prie jos būtų gera idėja. (Pavyzdžiui, pagal kai kuriuos kontekstus prancūziškas ir ispaniškas žodis „libre“ veikia gerai, bet žmonės Indijoje visiškai jo neatpažįsta.) Kiekvienas pasiūlytas „laisvos programinės įrangos“ pakaitalas turi kokio nors tipo semantinę problemą – įskaitant ir „atviro šaltinio programinė įranga“.

Oficialus „atviro šaltinio programinė įranga“ apibrėžimas (kurį paviešino Atviro šaltinio iniciatyva ir yra per ilgas, kad būtų čia įkeltas) buvo netiesiogiai išvestas pagal mūsų laisvos programinės įrangos kriterijus. Jie nėra tokie patys; kai kuriais aspektais jie yra šiek tiek laisvesni. Nepaisant šito, jų apibrėžimas dauguma atvejų sutinka su mūsų apibrėžimu.

Tačiau, akivaizdi išsireiškimo „atviro šaltinio programinė įranga“ reikšmė – ir tokia, kokią dauguma žmonių mano, kad jis reiškia – yra „Jūs galite pažiūrėti į šaltinio kodą“. Tas kriterijus yra daug silpnesnis, nei laisvos programinės įrangos apibrėžimas, taip pat daug silpnesnis, nei oficialus atviro šaltinio apibrėžimas. Jis apima daug programų, kurios nėra nei laisvos, nei atviro šaltinio.

Kadangi akivaizdi „atviras šaltinis“ reikšmė nėra ta, kurią siekia perteikti jos gynėjai, išdava yra tokia, kad dauguma žmonių šį terminą supranta klaidingai. Pagal rašytoją Neal Stephenson: „Linux yra „atviro šaltinio“ programinė įranga, o tai reiškia, paprasčiausiai, kad kiekvienas gali gauti jo šaltinio kodo failų kopijas.“ Nemanau jis specialiai siekė atmesti arba suabejoti oficialiu apibrėžimu. Manau jis paprasčiausiai pritaikė anglų kalbos normatyvines taisykles, kad gautų to termino reikšmę. Kansas valstija paviešino panašų apibrėžimą: „Naudokite atviro šaltinio programinę įrangą (OSS). OSS yra programinė įranga, kuriai šaltinio kodas yra laisvai ir viešai prieinamas, nors konkretūs licencijavimo susitarimai skiriasi tuo, kas asmeniui yra leidžiama daryti su tuo kodu.“

New York Times išleido straipsnį, kuriame to termino reikšmė ištempta iki naudotojo atliekamo beta testavimo – leidimas keliems naudotojams išbandyti ankstyvą versiją ir suteikti konfidencialų atgalinį ryšį – ką nuosavybinės programinės įrangos autoriai praktikavo dešimtmečiais.

Tas terminas buvo net ištemptas apimti įrangos dizainus, kurie yra paviešinti be patento. Patento neturinčios įrangos dizainai gali būti aukštinami prisidėjimai prie visuomenės, bet terminas „šaltinio kodas“ su jais nėra susijęs.

Atviro šaltinio palaikytojai bando su šituo susidoroti rodydami į jų oficialų apibrėžimą, bet tas pataisomasis požiūris yra mažiau efektyvus jiems, nei jis yra mums. Terminas „laisva programinė įranga“ turi dvi natūralias reikšmes, viena iš kurių yra siektoji reikšmė, taigi, asmuo, kuris suvokė „kalbos laisvės, o ne nemokamo alaus“ idėją, jos daugiau klaidingai nesupras. Bet terminas „atviras šaltinis“ turi tik vieną natūralią reikšmę, kuri yra skirtinga, nei reikšmė, kurią turi mintyje jo palaikytojai. Taigi, nėra glausto būdo paaiškinti ir pateisinti jo oficialų apibrėžimą. Tai sukelia dar blogesnę sumaištį.

Kitas „atviro šaltinio“ nesusipratimas yra idėja, kad jis reiškia „nenaudojamą GNU GPL“. Tai krypsta prie dar vieno gretutinio nesusipratimo, kad „laisva programinė įranga“ reiškia „GPL padengta programinė įranga“. Abu atvejai yra klaidingi, kadangi GNU GPL kvalifikuojama kaip atviro šaltinio licencija ir dauguma atviro šaltinio licencijų kvalifikuojamos kaip laisvos programinės įrangos licencijos. Be GNU GPL yra daug laisvos programinės įrangos licencijų.

Terminas „atviras šaltinis“ buvo dar toliau ištemptas jį panaudojant kitose veiklose, tokiose kaip vyriausybinėse, švietimo ir mokslo, kur nėra tokio dalyko, kaip šaltinio kodas ir kur programinės įrangos licencijavimo kriterijai paprasčiausiai nėra tinkami. Vienintelis bendras dalykas, kurį šios veiklos turi, yra tas, kad jos kažkaip prikviečia žmones dalyvauti. Jie ištempia šį terminą taip toli, kad jis reiškia tik „dalyvaujantį“ arba „skaidrų“, arba dar mažiau nei tie. Blogiausia, jis tapo beprotišku skambiu žodeliu.

Skirtingos vertybės gali privesti prie panašių išvadų… bet ne visada

1960–1970 m. laikotarpiu, radikalios grupės turėjo frakcionalizmo reputaciją: kai kurios organizacijos skilo dėl nesutarimų apie strategijos detales ir dvi dukterinės grupės viena su kita elgėsi kaip su priešais, nepaisant panašių pagrindinių tikslų ir vertybių. Dešinysis sparnas padarė didžiąją šito dalį ir panaudojo ją visos kairės kritikavimui.

Kai kurie bando paniekinti laisvos programinės įrangos judėjimą lygindami mūsų nesutarimą su atviru šaltiniu su tų radikalių grupių nesutarimais. Jie suvokia šitą atvirkščiai. Mes nesutariame su atviro šaltinio stovykla dėl pagrindinių tikslų ir vertybių, bet jų požiūriai ir mūsų dauguma atvejų veda prie tokio paties praktinio elgesio – tokio kaip laisvos programinės įrangos vystymas.

Išdavoje, žmonės iš laisvos programinės įrangos judėjimo ir atviro šaltinio stovyklos dažnai dirba ties praktiniais projektais, tokiais kaip programinės įrangos vystymas, kartu. Kelia nuostabą, kad tokios skirtingos filosofinės pažiūros gali taip dažnai motyvuoti skirtingus žmones dalyvauti tuose pačiuose projektuose. Nepaisant šito, būna situacijų, kuriose šios fundamentaliai skirtingos pažiūros veda prie labai skirtingų veiksmų.

Atviro šaltinio idėja yra ta, kad leidžiant naudotojams pakeisti ir išplatinti programinę įrangą, padarys ją galingesne ir patikimesne. Tačiau šitai nėra garantuota. Nuosavybinės programinės įrangos autoriai nebūtinai yra nekompetentingi. Kartais jie pagamina programą, kuri yra galinga ir patikima, nors ji ir negerbia naudotojų laisvės. Laisvos programinės įrangos aktyvistai ir atviro šaltinio entuziastai į tą reaguos labai skirtingai.

Grynas atviro šaltinio entuziastas, tas, kuris visiškai nėra įtakotas laisvos programinės įrangos idealais, sakys: „Aš esu nustebęs, jog jums pavyko pasiekti, kad programa taip gerai veiktų nesinaudojant mūsų vystymo modeliu, bet jums pavyko. Kaip aš galėčiau gauti kopiją?“ Toks požiūris apdovanos schemas, kuriomis atimama mūsų laisvė, vedant prie jos praradimo.

Laisvos programinės įrangos aktyvistas sakys: „Jūsų programa yra labai patraukli, bet aš labiau vertinu savo laisvę. Taigi, aš atmetu jūsų programą. Savo darbą padarysiu kokiu nors kitu būdu ir palaikysiu projektą sukurti laisvą pakaitalą.“ Jei mes vertiname savo laisvę, mes galime veikti, kad ją išlaikytume ir apsaugotume.

Galinga, patikima programinė įranga gali būti blogai

Idėja, kad mes norime galingos ir patikimos programinės įrangos kyla iš spėjimo, kad tokia programinė įranga yra sukurta aptarnauti savo naudotojus. Jei ji yra galinga ir patikima, tai reiškia, kad ji juos aptarnauja geriau.

Bet pasakyti, kad programinė įranga aptarnauja savo naudotojus galima tik jei ji gerbia jų laisvę. Kas jeigu ta programinė įranga yra suprojektuota savo naudotojus supančioti grandinėmis? Tada galingumas reiškia, kad tos grandinės yra labiau supančiojančios ir patikimumas, kad jas sunkiau nuimti. Kenksmingos ypatybės, tokios kaip naudotojų šnipinėjimas, naudotojų apribojimas, galinės durys ir primestiniai atnaujinimai yra įprasti nuosavybinei programinei įrangai ir kai kurie atviro šaltinio palaikytojai nori jas įgyvendinti atviro šaltinio programose.

Spaudžiant filmų ir įrašų kompanijoms, programinė įranga skirta individams naudoti vis labiau yra projektuojama konkrečiai jų suvaržymui. Ši kenksminga ypatybė yra žinoma kaip Skaitmeninių suvaržymų valdymas (DRM) (pamatykite DefectiveByDesign.org) ir yra laisvės, kurią laisva programine įranga siekiama suteikti, dvasios antitezė. Ir ne tik dvasia: kadangi DRM tikslas yra sugniuždyti jūsų laisvę, DRM autoriai bando padaryti, kad būtų sunku, neįmanoma ar net neteisėta jums pakeisti tą programinę įrangą, kuri įgyvendina DRM.

Tuo pačiu, kai kurie atviro šaltinio palaikytojai pasiūlė „atviro šaltinio DRM“ programinę įrangą. Jų idėja yra tokia, kad paviešindami programų, suprojektuotų apriboti jūsų prieigą prie užšifruotos terpės, šaltinio kodą ir kitiems leidžiant jį pakeisti, jie pagamins galingesnę ir patikimesnę programinę įrangą tokių naudotojų kaip jūs apribojimui. Ta programinė įranga tada būtų pristatyta jums įrenginiuose, kurie jums neleidžia jos pakeisti.

Ši programinė įranga gali būti atviras šaltinis ir naudoti atviro šaltinio vystymo modelį, bet ji nebus laisva programinė įranga, kadangi ji negerbs naudotojų, būtent tų, kurie ją leis, laisvės. Jei atviro šaltinio vystymo modeliui pasiseks šią programinę įrangą padaryti galingesne ir patikimesne jus apribojant, tai ją padarys net dar blogesne.

Laisvės baimė

Pagrindinė pradinė motyvacija tų, kurie nuo laisvos programinės įrangos judėjimo atskyrė atviro šaltinio stovyklą buvo ta, kad etinės „laisvos programinės įrangos“ idėjos kai kuriuos žmones vertė jaustis nepatogiai. Tai yra tiesa: etinių problemų, tokių kaip laisvė, iškėlimas, kalbėjimas apie atsakomybes ir apie patogumą taipogi, yra žmonių prašymas mąstyti apie dalykus, tokius kaip ar jų elgesys yra etiškas, kuriuos jie galbūt būtų linkę ignoruoti. Tai gali sukelti diskomfortą ir kai kurie žmonės gali paprasčiausiai nuo to atsiriboti. Tai nereiškia, kad mes turėtume nustoti apie šias problemas kalbėti.

Tačiau, tai yra tai, ką atviro šaltinio lyderiai nusprendė padaryti. Jie sumąstė, kad išlaikydami tylą apie etiką ir laisvę ir kalbėdami tik apie greitas praktines tam tikros laisvos programinės įrangos naudas, jie galbūt galėtų efektyviau „parduoti“ tą programinę įrangą tam tikriems naudotojams, ypatingai verslui.

Toks požiūris pasiteisino kaip, jo paties nuostatomis, efektyvus. Atviro šaltinio retorika daugelį verslų ir individų įtikino naudoti, ir net vystyti, laisvą programinę įrangą, o tai išplėtė mūsų bendruomenę – bet tiktais paviršutinišku, praktiniu lygiu. Atviro šaltinio filosofija, kartu su jos grynai praktinėmis vertybėmis, užkardo laisvos programinės įrangos gilesnių idėjų supratimą; ji atveda daug žmonių į mūsų bendruomenę, bet nemoko jų jos apginti. Tai yra gerai, kiek siekia, bet nėra pakankama laisvę padaryti saugia. Naudotojų pritraukimas prie laisvos programinės įrangos juos nuveda tik dalį kelio tapti savo pačių laisvės gynėjais.

Anksčiau ar vėliau šie naudotojai bus pakviesti, dėl kokio nors praktinio privalumo, pereiti atgal prie nuosavybinės programinės įrangos. Nesuskaičiuojamai daug kompanijų siekia pasiūlyti tokią pagundą, kai kurie net siūlo kopijas už dyką. Kodėl naudotojai turėtų atsisakyti? Tiktais jeigu jie išmoko vertinti laisvos programinės įrangos suteiktą laisvę, vertinti pačią laisvę, o ne konkrečios laisvos programinės įrangos techninį ir praktinį patogumą. Šiai idėjai skleisti, mes turime kalbėti apie laisvę. Tam tikras „nutylėkime“ požiūrio į verslą kiekis gali būti bendruomenei naudingas, bet yra pavojinga jei jis taps tokiu įprastu, kad meilė laisvei atrodys kaip ekscentriškumas.

Ta pavojinga situacija yra būtent tai ką mes turime. Dauguma žmonių užsiimančių laisva programine įranga, ypatingai jos platintojai, nedaug te pasako apie laisvę – nes jie įprastai siekia būti „labiau priimtinais verslui“. Beveik visos GNU/Linux operacinės sistemos distribucijos prie bazinės laisvos sistemos prideda nuosavybinių paketų ir jos kviečia naudotojus laikyti tai privalumu, o ne trūkumu.

Nuosavybinių priedų programinė įranga ir dalinai nelaisvos GNU/Linux distribucijos randa derlingą žemę, nes dauguma mūsų bendruomenės nereikalauja laisvės kartu su jų programine įranga. Tai nėra sutapimas. Dauguma GNU/Linux naudotojų su šia sistema buvo supažindinti per „atviro šaltinio“ diskutavimą, kuris nepasako, kad tikslas yra laisvė. Praktika, kuria neišsaugoma laisvė ir žodžiai, kuriais nekalbama apie laisvę eina kartu, kiekvienas skatindamas kitą. Siekiant įveikti šią tendenciją, mums reikia daugiau, o ne mažiau, kalbėti apie laisvę.

„FLOSS“ ir „FOSS“

Terminai „FLOSS“ ir „FOSS“ buvo neutralūs tarp laisvos programinės įrangos ir atviro šaltinio. Jei jūsų tikslas yra neutralumas, “FLOSS” yra iš tų dviejų geresnis, nes jis iš tikrųjų yra neutralus. Bet jei jūs norite pastovėti už laisvę, neutralaus termino naudojimas nėra tas kelias. Stovėjimas už laisvę apima jūsų paramos laisvei parodymą žmonėms.

Konkurentai dalijant protus

„Laisva“ ir „atviras“ yra konkurentai dalijant protus. „Laisva programinė įranga“ ir „atviras šaltinis“ yra skirtingos idėjos, bet, pagal daugelio žmonių programinės įrangos matymą, jos rungiasi dėl tos pačios koncepcinės nišos. Kai žmonės pripranta sakyti ir mąstyti „atviru šaltiniu“, tai jiems yra kliūtis suprasti laisvos programinės įrangos judėjimo filosofiją ir apie ją mąstyti. Jei jie jau sieja mus ir mūsų programinę įrangą su žodžiu „atviras“, mums gali reikėti juos intelektualiai sukrėsti prieš tai, kai jie atpažins, kad mes stovime už kažką kitką. Bet kokia veikla, kuri skatina žodį „atviras“ yra linkusi prailginti užuolaidą, kuri slepia laisvos programinės įrangos judėjimo idėjas.

Todėl, laisvos programinės įrangos aktyvistams yra gerai patarta atsisakyti dirbti veikloje, kuri save vadina „laisva“. Net jei ta veikla yra savaime gera, kiekvienas jūsų padarytas indėlis šalimais padaro šiek tiek žalos. Pilna kitų gerų veiklų, kurios save vadina „laisvomis“ ar „libre“. Kiekvienas prisidėjimas prie tų projektų šalimais padaro šiek tiek papildomo gerumo. Iš tokios gausybės naudingų projektų, kuriuos galima pasirinkti, kodėl gi nepasirinkus tokio, kuris padaro šiek tiek papildomo gerumo?

Išvada

Kol atviro šaltinio gynėjai pritraukia naujų naudotojų į mūsų bendruomenę, mes, laisvos programinės įrangos aktyvistai, privalome petys į petį vykdyti užduotį laisvės problemą pristatyti jų dėmesiui. Mes turime sakyti: „Tai yra laisva programinė įranga ir ji jums suteikia laisvę!“ – daugiau ir garsiau nei bet kada anksčiau. Kiekvieną kartą kai jūs sakote „laisva programinė įranga“, o ne „atviras šaltinis“, jūs padedate mūsų reikalui.

Pastabos

Lakhani ir Wolf straipsnyje apie laisvos programinės įrangos autorių motyvaciją įvardinta, kad reikšminga dalis yra motyvuota požiūriu, kad programinė įranga turėtų būti laisva. Taip yra nepaisant fakto, jog jie apklausė autorius, esančius SourceForge, svetainėje, kuri nepalaiko požiūrio, kad tai yra etinė problema.